„Kristus dël jûsø tapo vargdieniu“ (plg. 2 Kor 8, 9)

Mieli broliai ir seserys,

1. Kiekvienais metais gavënia suteikia mums apvaizdiðkà progà apmàstyti mûsø krikðèioniðkojo gyvenimo prasmæ bei vertæ ir skatina ið naujo atrasti Dievo gailestingumà, kad savo ruoþtu patys taptume gailestingesni savo broliams. Gavënios laikotarpiu Baþnyèia siûlo tam tikrus ypatingus ápareigojimus, kurie konkreèiu bûdu lydëtø tikinèiuosius tame vidinio atsinaujinimo procese: tai malda, pasninkas ir iðmalda. Šiais metais tradicinëje Gavënios þinioje noriu atkreipti dëmesá á iðmaldos praktikà, kuri yra konkretus bûdas padëti stokojantiems, o drauge asketinë praktika, leidþianti iðsilaisvinti nuo prisiriðimo prie þemiðkøjø gërybiø. Apie tai, kokia didelë medþiaginiø turtø traukos jëga ir koks ryþtingas turi bûti mûsø apsisprendimas nepaversti ðiø turtø stabais, Jëzus neatðaukiamai sako: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).

Iðmalda padeda áveikti tà nepaliaujamà pagundà, mokydama mus atsiliepti á artimo poreikius ir dalytis su kitais tuo, kà Dievo gerumo dëka turime. Toks yra per gavënià ávairiose pasaulio dalyse vargðø labui organizuojamø specialiø rinkliavø tikslas. Taip su vidiniu apsivalymu siejama konkreti baþnytinës bendrystës iðraiðka, kaip buvo ankstyvojoje Baþnyèioje. Apie tai kalba ðventasis Paulius savo laiðkuose dël rinkliavø Jeruzalës bendruomenës labui (plg. 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27).

2. Evangelija moko, kad esame ne turimø gërybiø savininkai, bet valdytojai; todël negalime jø laikyti savo iðskirtine nuosavybe, jos pripaþintinos priemonëmis, kuriomis naudojasi Vieðpats, kviesdamas kiekvienà mûsø tapti jo apvaizdos tarpininku artimo atþvilgiu. Katalikø Baþnyèios katekizmas primena, kad medþiaginës gërybës ágyja visuomeninæ vertæ pagal jø visuotinës paskirties principà (plg. KBK, 2404).

Evangelijoje Jëzus aiðkiai áspëja tuos, kurie savo þemiðkaisiais turtais naudojasi tik patys. Þvelgiant á daugybæ nieko neturinèiø ir badà kenèianèiø þmoniø, tarsi galingas priekaiðtas skamba ðv. Jono þodþiai: „Jei kas turëtø pasaulio turtø ir, pastebëjæs vargo spaudþiamà brolá, uþrakintø jam savo ðirdá, – kaip jame pasiliks Dievo meilë?“ (1 Jn 3, 17). Tuo stipriau skamba raginimas dalytis tuose kraðtuose, kur daugumà gyventojø sudaro krikðèionys, nes jø atsakomybë uþ minias, patirianèias vargà ir apleistumà, yra dar didesnë. Ateiti jiems á pagalbà yra teisingumo pareiga net labiau negu gailestingumo aktas.

3. Evangelija iðryðkina bûdingà krikðèioniðkosios iðmaldos bruoþà: ji turi bûti duodama slapta. „Teneþino tavo kairë, kà daro deðinë, kad tavo iðmalda liktø slaptoje“ (Mt 6, 3–4). Kiek anksèiau buvo pasakyta, jog nedera girtis savo gerais darbais, kad nebûtø rizikuojama prarasti atpildo danguje (Mt 6, 1–2). Jëzaus mokinys turi rûpintis, kad viskas tarnautø didesnei Dievo garbei. Jëzus primena: „Taip teðvieèia ir jûsø ðviesa þmoniø akivaizdoje, kad jie matytø gerus jûsø darbus ir ðlovintø jûsø Tëvà danguje“ (Mt 5, 16). Todël viskà reikia daryti Dievo, o ne savo garbei. Mieli broliai ir seserys, tegu to suvokimas lydi kiekvienà pagalbos artimui gestà, vengiant atkreipti dëmesá á save paèius. Jei vykdydami gerus darbus nesiekiame Dievo garbës ir tikro broliø gërio, o veikiau rûpinamës asmenine nauda ar tiesiog siekiame aplodismentø, nesielgiame pagal Evangelijos dvasià. Šiuolaikinëje vizualinës raiðkos visuomenëje reikia iðlaikyti didelá jautrumà, nes ta pagunda daþna. Evangelinë iðmalda nëra paprasta filantropija; tai veikiau konkreti iðraiðka gailestingosios meilës, dieviðkosios dorybës, reikalaujanèios vidujai atsigræþti á Dievo ir broliø meilæ, sekti Jëzø Kristø, kuris mirdamas ant kryþiaus uþ mus iki galo atsidavë. Ar galima nedëkoti Dievui uþ tokià daugybæ þmoniø, kurie tyliai, toli medijø formuojamos visuomenës proþektoriø, ðia dvasia vykdo didþiadvasiðkà veiklà, teikdami paramà stokojanèiam artimui? Nedaug vertas savo gërybiø davimas kitiems, jei dël to ðirdis prisipildo puikybës; todël tas, kuris þino, jog Dievas „regi slaptoje“ ir slaptoje atlygina, neieðko, kad jo gailestingumo darbus pripaþintø þmonës.

4. Šventasis Raðtas kvieèia paþvelgti á iðmaldà giliau, pranokstant grynai medþiaginá matmená, ir moko, jog daugiau dþiaugsmo teikia davimas negu gavimas (plg. Apd 20, 35). Kai elgiamës su meile, iðreiðkiame savo bûties tiesà: juk esame sukurti ne dël savæs, bet dël Dievo ir dël broliø (plg. 2 Kor 5, 15). Kiek kartø dël Dievo meilës dalijamës savo gërybëmis su jø stokojanèiais artimaisiais, visuomet patiriame, jog gyvenimo pilnatvæ gimdo meilë, ir viskas gráþta kaip palaiminimas vidinio pasitenkinimo ir dþiaugsmo pavidalu. Dangaus Tëvas atlygina uþ mûsø iðmaldas savo dþiaugsmu. Negana to, ðventasis Petras tarp dvasiniø iðmaldos vaisiø mini taip pat nuodëmiø atleidimà. Jis raðo: „Meilë uþdengia nuodëmiø gausybæ“ (1 Pt 4, 8). Gavënios liturgijoje daþnai primenama, jog Dievas mums, nusidëjëliams, duoda galimybæ gauti atleidimà. Dalijimasis su vargðais tuo, kà turime, parengia mus priimti tà dovanà. Šiuo momentu turiu omenyje tuos, kuriuos slegia ávykdytas blogis ir bûtent dël to jie jauèiasi tolimi Dievui, pilni baimës ir beveik negalintys kreiptis á já. Iðmalda, suartindama mus su kitais, suartina mus su Dievu ir gali tapti tikro atsivertimo, susitaikinimo su Juo ir su broliais priemone.

5. Iðmalda moko didþiadvasiðkos meilës. Šv. Juozapas Benediktas Cottolengo ne kartà priminë: „Niekuomet neskaièiuokite monetø, kurias duodate, nes visuomet kartoju: jei duodant iðmaldà kairë ranka neturi þinoti, kà daro deðinë, tai ir deðinioji neturi þinoti, kà pati daro“ (Detti e pensieri, Edilibri, 201). Šia prasme nepaprastai iðkalbingas yra evangelinis epizodas, kur neturtinga naðlë ámeta á ðventyklos iþdà „visa, kà turëjo“ (Mk 12, 44). Jos smulki ir nereikðminga moneta tampa iðkalbingas simbolis: ta naðlë duoda Dievui ne ið savo pertekliaus, ne tiek, kà ji turi, bet kas ji yra – visà save.

Šis jaudinantis epizodas yra átrauktas á dienø prieð pat Jëzaus mirtá apraðymà. Šventasis Paulius raðo, kad Jëzus tapo vargdieniu, kad praturtintø mus savo neturtu (plg. 2 Kor 8, 9), jis atidavë uþ mus visà save. Gavënia ragina imti ið jo pavyzdá taip pat praktikuojant iðmaldà. Ið jo galime pasimokyti, kaip savo gyvenimà daryti visa apimanèia dovana. Sekdami juo, ágyjame gebëjimà ir atvirumà duoti ne tik truputá to, kà turime, bet save paèius. Argi visos Evangelijos negalime apibendrinti vienu meilës ásakymu? Gavënios iðmaldos praktika turi bûti priemonë, leidþianti pagilinti mûsø krikðèioniðkàjá paðaukimà. Krikðèionis, nesuinteresuotai aukodamas save patá, liudija, jog ne medþiaginis turtas diktuoja bûties dësnius, bet meilë. Iðmaldai vertæ suteikia meilë, ákvepianti ávairiø dovanos formø, pagal kiekvieno galimybes ir sàlygas.

6. Mieli broliai ir seserys, gavënia ragina mus „ugdyti dvasià“, taip pat ugdytis per iðmaldos praktikà, kad augtume meile ir atpaþintume vargðuose patá Kristø. Apaðtalø darbuose pasakojama, kad prie ðventyklos durø praðanèiam iðmaldos luoðiui Petras suðuko: „Sidabro nei aukso að neturiu, bet kà turiu, tà duosiu. Jëzaus Kristaus Nazarieèio vardu kelkis ir vaikðèiok!“ (Apd 3, 6). Mûsø duodama iðmalda þenklina didesnæ dovanà, kurià galime paaukoti kitiems skelbdami Kristø ir liudydami já – Tà, kurio vardu yra tikrasis gyvenimas. Todël ðá laikotarpá teþenklina pastanga individualiai ir bendruomeniðkai labiau ðlietis prie Kristaus, kad bûtume jo meilës liudininkais. Tegu Marija, Motina ir iðtikima Vieðpaties tarnaitë, padeda tikintiesiems kovoti gavënios „dvasinæ kovà“ maldos, pasninko ir iðmaldos ginklais, kad Velykø ðventes galëtø ðvæsti dvasiðkai atsinaujinæ. To linkëdamas su dþiaugsmu teikiu visiems apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Ið Vatikano 2007 m. spalio 30 d.
_______________________________________

„Baþnyèios þinios“, 2008 sausio 31, Nr. 2.